MMA ir toliau augs dviženkliais tempais. Kokių tai gali turėti pasekmių?
Lietuvos bankas apskaičiavo ir vakar pateikė Trišalei tarybai svarstyti rekomenduojamą minimalios mėnesinės algos (MMA) dydį. Pagal dabar galiojančią formulę, mėnesinis minimalus atlyginimas neatskaičius mokesčių turėtų pašokti beveik 16 proc., bet Lietuvos bankas siūlo padidėjimą išdėstyti per ateinančius dvejus metus. Kasmet MMA didėtų maždaug po 10 proc. ir 2026 m. pasiektų 1123 Eur.
MMA nėra dar vis susieta su neapmokestinamuoju pajamų dydžiu ir ją kilstelėjus, fiskalinės drausmės apynasris iškart neima veržti. Todėl, Trišalei tarybai neradus sutarimo, kol kas minimalus atlyginimas – labai patogus įrankis politikams kurti gerovę „ ant steroidų“ ir rodyti „pokytį“ rinkėjams nesusimąstant apie galimas pasekmes vidutiniu laikotarpiu. Rinkimų karuselė įsibėgėjo, reikia greitų „rezultatų“, kam laukti?
Vis dėlto, ilgalaikė pernelyg didelė MMA didinimo sparta kelia nemažai rizikų Lietuvos ekonomikos konkurencingumui. Kad ekonominės raidos kryptis – ne vien aukštyn, rodo Baltijos šalių lydere ilgą laiką buvusi Estija – šios šalies ekonomikai jau trečius metus iš eilės yra prognozuojama recesija. Tad privalome išsaugoti turimus konkurencinius pranašumus, išvengt klaidų, neperskubėti ir išlaikyti tvarią plėtrą.
MMA padidinimas veikia bendras atlyginimų tendencijas šalyje. MMA paprastai mokamas už nekvalifikuotą darbą, tad jo kilstelėjimas sukelia spaudimą ir paveikia ir visą likusią atlyginimų vertikalę. Nuo šio dydžio atsispiriama ir peržiūrint atlyginimus, kurie mokami už kvalifikuotą darbą. Kylantys atlyginimai – ne tik postūmis perkamajai galiai ir darbo užmokesčio konvergencijai su Išsivysčiusiomis valstybėmis, bet ir iššūkis Lietuvos konkurencingumui.
Lietuva – maža itin atvira ekonomika, kurioje dar vis itin reikšmingą vaidmenį vaidina eksportuojančios darbui imlios tradicinės ekonominės veiklos. Taigi, mūsų eksporto galimybės sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose labai priklauso nuo to, kaip našiai ir efektyviai sugebame pagaminti prekes. Jei darbo našumas valstybėje auga greičiau nei kyla atlyginimai, tai reiškia, kad šaliai sukurti tą patį produkto vienetą pavyksta vis pigiau. Tai atveria galimybes iš jo daugiau uždirbti, o makroekonominiu lygiu dėl to tarptautinėje rinkoje didėja šalies konkurencingumas.
Problema ta, kad grubiai nuo 2013 m. darbo našumas Lietuvoje auga gerokai lėčiau nei atlyginimai, o paskutiniu metu, didėjant užimtųjų skaičiui, jis išvis neaugo. Mūsų sukuriamų prekių pagaminimas ir paslaugos brangsta ir dėl to Lietuva tampa vis mažiau konkurencinga, palyginti su kitomis šalimis. Dėl šios priežasties ilgainiui tam tikroms tradicinėms ekonominėms veikloms gali tapti vis sunkiau realizuoti savo prekes ir paslaugas užsienio rinkose. Pradėjus strigti eksportui, tokiai mažai atvirai ekonomikai kaip Lietuva augti taptų labai sudėtinga, nes vidaus rinka labai sekli ir jokiais būdais negali pakeisti eksporto.
Naudojama MMA nustatymo formulė sulaukia vis daugiau kritikos. Svarstoma, kad ji turėtų įskaičiuoti darbo našumo veiksnį. Be to, MMA ir vidutinio darbo užmokesčio situacija labai skirtinga regioniniu pjūviu. Net 35-iose iš 60 savivaldybių minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio santykis pernai viršijo viršutinę 50 proc. šios formulės ribą 1,1 - 9,3 proc. punktais.
Tik aukštais atlyginimais pasižymintys didieji miestai, ypač Vilnius, gerokai timpteli bendrą šalies vidurkį ir, atitinkamai, pagal tai nustatomas kitų metų MMA dydis, kuris galimai neatitinka atokesnių savivaldybių įmonių galimybių. Ten rinkos seklios, augimo potencialas gerokai kuklesnis ir smulkiam bei vidutiniam verslui prisitaikyti prie tokių šuolių tikrai nelengva. Ypač nuo to kenčia darbui imlios vietos rinkoje veikiančios įmonės, kurios neretai negali pasigirti patraukliomis pelno maržomis.
Dviženklis MMA kilstelėjimas kasmet taipogi verčia kelti kainas – tiesa, po pastarojo infliacijos šoko, kainų kėlimui daug erdvės nėra likę. O kai kuriems smulkesniems rinkos žaidėjams gali ir nebeapsimokėti toliau tęsti veiklos. Ilgainiui tai gali grėsti dar ryškesnėmis struktūrinėmis regioninio nedarbo problemomis, ar didinti emigracijos iš regionų mastus ir regioninę atskirtį.
