I. Genytė-Pikčienė: ECB šįkart palūkanų nelies, horizonte – stagfliacijos grėsmė
Baigiantis trečiajai karo Artimuosiuose Rytuose savaitei, šiandien ir rytoj į posėdžius renkasi svarbiausių pasaulio centrinių bankų pinigų politikos formuotojai. Geopolitinio neapibrėžtumo rūkas, sudirgusios finansų ir žaliavų rinkos bei energetikos sąnaudų šoko poveikis realiajai ekonomikai – visa tai reikšmingai komplikuoja kertinį centrinių bankų uždavinį – užtikrinti kainų stabilumą.
Su kiekviena karo Artimuosiuose Rytuose diena energetikos krizė gilėja. Jos skaudžius atgarsius savo piniginei iškart pajutome atsiskaitant už kurą degalinėse, tačiau tai tik „pirmosios kregždės“. Jei konfliktas užsitęs, dėl vis dar per didelės ekonomikos priklausomybės nuo iškastinio kuro, šokas įsigrauš į pridėtinės vertės grandines, paveiks maisto žaliavų rinkas ir grės nauja infliacijos banga. Jau nekalbant galimus kritinius scenarijus, kuriuose dominuoja nebe įperkamumo, bet fizinio ilgalaikio kritinių žaliavų trūkumo problemos.
Paūmėjusios stagfliacijos rizikos. Energetikos kainų šokai grasina ekonomikai stagfliacija – tai nedėkingas tendencijų derinys, kai vidaus paklausos ir BVP augimas lėtėja arba stoja, o infliacija išlieka aukšta. Tokiose sąlygose centriniai bankai atsiduria spąstuose: palūkanų didinimas padeda kovoti su infliacija, tačiau kartu dar labiau slopina jau ir taip silpną ekonominį aktyvumą.
Energetikos šoko poveikis platus ir socialiai jautrus. Brangsta pirmojo būtinumo prekės ir paslaugos, tai mažina gyventojų realiąsias pajamas ir keičia jų elgseną: didėjant būtinųjų išlaidų daliai, mažėja lėšų nebūtinoms prekėms ir paslaugoms, mažėja apetitas stambiems pirkiniams, ar didelėms investicijoms, būsto įsigijimui.
Verslas – tarp kūjo ir priekalo: teks laviruoti tarp besipučiančių sąnaudų, didelio neapibrėžtumo ir kritusios paklausos iššūkių. Didėja apyvartinių lėšų poreikis, prastėja pelningumas, o kai kuriais atvejais kyla ir likvidumo ar net mokumo rizika. Ilgiau užsitęsus šokui, tai gali iš esmės pakeisti įmonių plėtros ar investicinius planus ir stabdyti ūkio augimą.
Taigi, karui užsitęsus, gresia dar vienas itin sudėtingas pasaulio ekonomikos orlaivio nusileidimas, o centriniams bankams – nauja komplikuota užduotis – ekonominės politikos svertais užtikrinti, kad jis ir vėl būtų kuo švelnesnis.
Rinkų dalyviai tikisi „vanagiškų“ pinigų politikos sprendimų šiemet. Jei metų pradžioje dominavo lūkestis, kad Europos centrinis bankas šiemet palūkanų normų nekeis, dabar ateities sandoriai rodo visai kitokį vaizdą – iki metų pabaigos tikimasi bent kelių palūkanų normų didinimų.
Tai atskleidžia rinkos dalyvių nuogąstavimus, kad užsitęsus karui Irane, ar bet kokiai Hormuzo sąsiaurio blokadai, vėl paleistas iš butelio infliacijos džinas įsisiautės ir centriniai bankai bus priversi reaguoti ir kelti palūkanų normas.
Vis dėlto artimiausiu metu ECB radikalių pinigų politikos pokyčių nesiims. Neapibrėžtumas toks didelis, kad ir vėl esame priversti ateitį modeliuoti scenarijais, o vienu kertinių nežinomųjų išlieka Artimųjų Rytų konflikto trukmė. Siekiant įvertinti šoko mastą ir jo poveikį ekonomikai, pinigų politikos strategams reikės daugiau informacijos ir signalų apie realios ekonomikos atsaką ir atsparumą.
Be to, tikėtina, kad centriniai bankai neskubės keisti pinigų politikos kurso ir dėl stabilumo rinkose: kai kintamųjų itin daug, o ekonomikos dalyviai blaškosi tarp sąnaudų spaudimo, lūkesčių viražų ir silpstančios paklausos, bet kokie papildomi pokyčiai didintų finansinį skausmą ir sumaištį.
Indrė Genytė-Pikčienė, „Artea“ banko vyr. ekonomistė
