Eglė Džiugytė. Futbolas kaip investicija: kodėl meilė klubui retai atsiperka portfelyje
Pasaulio čempionatas, vykstantis JAV, Kanadoje ir Meksikoje, vėl sugrąžino į viešumą seną klausimą: ar galima uždirbti investuojant į futbolą, kurį mylime kaip žiūrovai – vieni patį sportą, kiti, kaip aš, Erlingą Haalandą. Atsakymas, kurį rodo ilgametė rinkos statistika, yra kur kas nuobodesnis nei stadionų emocijos.
Pele indeksas: beveik trys dešimtmečiai nuosmukio
„Aegon Asset Management“ nuo 1998 metų skaičiuoja Pele indeksą – portfelį, sudarytą iš visų Europos futbolo klubų, kurių akcijos listinguojamos biržose. Per 2025–2026 metų sezoną indeksas uždirbo tik 0,4 proc. grąžos, kai pasaulio akcijų rinkos per tą patį laikotarpį pakilo 27 proc., o Europos akcijos – 17 proc.
Skaičiai dar iškalbingesni ilguoju laikotarpiu: į futbolo klubų krepšelį 1998 metais investuotas 1 tūkst. eurų šiandien būtų vertas apie 892 eurus. Ta pati suma, įdėta į pasaulinį akcijų fondą, būtų išaugusi iki maždaug 7,8 tūkst. eurų – beveik devynis kartus daugiau.
Indeksą sudaro 18 Europos klubų, sveriamų pagal rinkos vertę, iš devynių lygų – nuo tokių milžinų kaip „Manchester United“ (didžiausias, sudarantis 25 proc. indekso), „Juventus“ ir Turkijos „Fenerbahçe SK“ iki mažesnių Danijos klubų „Brøndby IF“ ir „Silkeborg IF“. Verta paminėti ir vieną simbolišką detalę: Ispanija indekse visai neatstovaujama, nes nė vienas ispanų klubas nėra listinguotas biržoje, nors ten žaidžia du iš garsiausių pasaulio klubų.
Kodėl klubų akcijos atsilieka nuo rinkos
„Aegon“ portfelio valdytojas Jordy Hermanns šį atsilikimą aiškina ne bloga sezono sėkme, o struktūrine problema pačiame verslo modelyje: paprasta akcinė bendrovė egzistuoja tam, kad maksimizuotų akcininkų vertę, o futbolo klubas – kad laimėtų rungtynes, muštų įvarčius ir sudomintų sirgalius. Šie tikslai ne tik skiriasi – jie dažnai prieštarauja vienas kitam. Didžiausi sprendimai klube – žaidėjų pirkimai ir pardavimai, atlyginimai, stadiono investicijos – priimami vaikantis titulų, o ne finansinės grąžos.
Konkretus pavyzdys – Vokietijos „Borussia Dortmund“, vienintelis Bundeslygos klubas biržoje: jo akcijos vis dar nepasiekė 2000 metų IPO kainos (11 eurų) ir pastaraisiais metais jomis prekiaujama apie 3–4 eurus. Klubo pelningumas taip pat itin nepastovus – 2023/24 m. sezoną, kai klubas pasiekė Čempionų lygos finalą ir sėkmingai pardavė žaidėjus, grynasis pelnas viršijo 44 mln. eurų, tačiau kitą sezoną sumažėjo iki vos 6,5 mln. eurų dėl mažesnių pajamų.
„Manchester United“, didžiausias indekso komponentas, iliustruoja tą patį: per pastarąjį dešimtmetį klubo akcijos uždirbo apie 30 proc. grąžos skaičiuojant su reinvestuotais dividendais, kai S&P 500 indeksas tuo pat metu pakilo daugiau nei 300 proc. su reinvestavimu.
Privatus kapitalas mato kitaip nei biržos investuotojas
Kol viešos akcijos stagnuoja, privataus kapitalo fondai ir turtingi individualūs investuotojai futbolą vertina kaip perspektyvų turtą. „Atlético de Madrid“ pardavimas fondui „Apollo Sports Capital“ užbaigtas kovą už maždaug 2,95 mlrd. JAV dolerių, įskaitant skolą – apie šešis kartus didesnę sumą nei klubo praėjusio sezono pajamos. Dar ryškesnis pavyzdys – neoficialus 2,3 mlrd. JAV dolerių pasiūlymas „Napoli“, kurį pateikė sporto srities privataus kapitalo fondas „Underdog Global Partners“. Tai sudarytų apie 11,7 karto didesnę sumą nei klubo 197 mln. dolerių pajamos, neįskaitant žaidėjų prekybos, ir būtų itin neįprastas rodiklis Europos futbolo rinkoje.
Amerikiečių investuotojai vis aktyviau perka klubus žemesnėse divizijose bei kitose šalyse – pavyzdžiui, Atlantoje įsikūrusi „Innovatio Capital“ liepą įsigijo Meksikos „Querétaro“, o Niujorko fondas „General Atlantic“ gruodį įsigijo 49 proc. „Club América“ akcijų. Priežastis paprasta: Anglijos futbolo klubą žemesnėse lygose kartais galima nusipirkti už vieno karto pajamų daugiklį, kai panašus JAV mažesnės lygos klubas kainuoja septynis ar net penkiolika kartų daugiau, nei siekia jo metinės pajamos.
Šis kainų skirtumas iš dalies paaiškina, kodėl Europos futbolas mažiau patrauklus finansiniams investuotojams nei Amerikos sporto lygos: vidutinis pajamų daugiklis MLS siekia 8,9 karto, NBA – 12,9, NFL – 10,7, NHL – 8,9, o MLB – 7 kartus. Tokį atotrūkį lemia klubų iškritimo į žemesnę lygą sistema: Anglijoje kasmet iš „Premier“ lygos iškrentantys trys klubai netenka dešimčių milijonų dolerių metinių pajamų – rizika, kuri gresia net tokiems įsitvirtinusiems klubams.
Lietuviškas kontekstas: modelis, kuris, panašu, veikia
Nors pasiekimais futbole mums dar sunku pasigirti (tikiuosi, netrukus tai pasikeis), krepšinis turi ką papasakoti. Kauno krepšinio klubas „Žalgiris“ rodo, kad stabilus sporto klubo finansavimas visai nebūtinai reikalauja akcijų biržos – užtenka diversifikuotų pajamų šaltinių ir drausmingo planavimo.
2025–2026 m. sezonui klubas paskelbė rekordinį 21,7 mln. eurų biudžetą, iš kurio didžiausią dalį – 9,5 mln. eurų – sudaro planuojamos bilietų pajamos, 4,8 mln. eurų – reklamos ir partnerystės sutartys, po 2 mln. eurų – Kauno savivaldybės parama bei TV teisės ir sportiniai pasiekimai, o dar 0,4 mln. eurų tikimasi gauti iš žaidėjų pardavimų. Praėjusį sezoną klubui pavyko surinkti net 2 mln. eurų daugiau, nei planuota – daugiausia dėl sėkmingai parduotų žaidėjų kontraktų ir išaugusio bilietų pardavimo.
Skirtingai nei futbolo klubų atveju, kur, kaip rodo Pelé indeksas, didžiausią įtaką kainai daro trumpalaikiai sporto rezultatai, „Žalgirio“ biudžetas jau šeštus metus iš eilės auga nuosekliai – tai rodo, kad gerai diversifikuotas, savivaldybės ir rėmėjų palaikomas modelis gali būti finansiškai stabilus ir sėkmingas.
